Viskas, ką reikia žmogui žinoti, jis ir žino. Ir jeigu žmogus gyvenime daugiau pasikliautų savimi, įsiklausytų savo širdies balso, tai viskas gyvenime būtų paprasta ir tobula, nes kiekvienas žmogus turi dalelę dieviškumo.
Ir tas vidinis mūsų dievas nesistengia niekuo įtikinti, paveikti ir pan. Jis tiesiog yra su teisingu atsakymu, su teisingu situacijos vertinimu ir su viskuo, kad būtų geriausia kaip gali būti. Ir tereikia įsiklausyti į savo širdį. Atsakymas visada ten.
Bet yra ir kita medalio pusė. Nežinau kaip tai pavadinti… Dievo ir ne dievo sąvokos – mistiškos. Yra piktosios dvasios, bloga energija – nereikia jų smerkti už tai, kad jos yra. Taip sukuriama pusiausvyra. Tai tiesiog yra. Ir niekas dėl to nekaltas. Tik nuo mūsų priklauso ar (kiek) mes jas „įsileisime“, jomis patikėsime.
Jų tikslas – pasėti žmogaus mintyse dvejonę. Lyg, atrodo, net ir teisingas tikslas, ar ne? Juk mes taip mėgstame viską įvertinti – ar tikrai, ar gerai…
Taigi dvejonė. Ir viskas. To užtenka. Dvejojantis žmogus toliau pats viską pradeda griauti aplink save. Jis apraizgo dvejonėmis savo mintimis, veiksmus, santykius, elgesį, gyvenimą… Ir taip tampa nelaimingu.
Ką daryti? Mažiau galvoti. Tiesiog. Kuo mažiau galvoji, o daugiau pasikliauji jutimais, širdimi, tuo mažesnė tikimybė, kad pradėsi dvejoti, susinarpliosi ir paskęsi savo paties liūne.
Ypač kai pradedi vertinti situacijas ar teisingai padariau, o gal reikėjo… ar gerai čia būtų, ar jis/ji teisingai pasielgė, ar aš… ar jis, ji… ar … ar… ir t.t.
Tau to nereikia. Tiesiog atsipalaiduok, užsimerk, nevertink nieko, pajausk ir daryk tai, ką sako širdis. Ten visada yra atsakymas geriausias tau.
Kaip labiau girdėti širdį? Skirti jai laiko, leisti pailsėti protui. Ne jis gyvenime svarbiausias. Ne protas padaro mus laimingus. Tad gali giedoti, melstis, medituoti ar tiesiog… kvėpuoti.
Jausk. Kuo daugiau. Gyvenime tiek daug negalime paaiškinti protu…
Ir nepamiršk, kad tiesa – visada tavyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą