Viskas, ką reikia žmogui žinoti, jis ir žino. Ir jeigu žmogus gyvenime daugiau pasikliautų savimi, įsiklausytų savo širdies balso, tai viskas gyvenime būtų paprasta ir tobula, nes kiekvienas žmogus turi dalelę dieviškumo.
Ir tas vidinis mūsų dievas nesistengia niekuo įtikinti, paveikti ir pan. Jis tiesiog yra su teisingu atsakymu, su teisingu situacijos vertinimu ir su viskuo, kad būtų geriausia kaip gali būti. Ir tereikia įsiklausyti į savo širdį. Atsakymas visada ten.
Bet yra ir kita medalio pusė. Nežinau kaip tai pavadinti… Dievo ir ne dievo sąvokos – mistiškos. Yra piktosios dvasios, bloga energija – nereikia jų smerkti už tai, kad jos yra. Taip sukuriama pusiausvyra. Tai tiesiog yra. Ir niekas dėl to nekaltas. Tik nuo mūsų priklauso ar (kiek) mes jas „įsileisime“, jomis patikėsime.
Jų tikslas – pasėti žmogaus mintyse dvejonę. Lyg, atrodo, net ir teisingas tikslas, ar ne? Juk mes taip mėgstame viską įvertinti – ar tikrai, ar gerai…
Taigi dvejonė. Ir viskas. To užtenka. Dvejojantis žmogus toliau pats viską pradeda griauti aplink save. Jis apraizgo dvejonėmis savo mintimis, veiksmus, santykius, elgesį, gyvenimą… Ir taip tampa nelaimingu.
Ką daryti? Mažiau galvoti. Tiesiog. Kuo mažiau galvoji, o daugiau pasikliauji jutimais, širdimi, tuo mažesnė tikimybė, kad pradėsi dvejoti, susinarpliosi ir paskęsi savo paties liūne.
Ypač kai pradedi vertinti situacijas ar teisingai padariau, o gal reikėjo… ar gerai čia būtų, ar jis/ji teisingai pasielgė, ar aš… ar jis, ji… ar … ar… ir t.t.
Tau to nereikia. Tiesiog atsipalaiduok, užsimerk, nevertink nieko, pajausk ir daryk tai, ką sako širdis. Ten visada yra atsakymas geriausias tau.
Kaip labiau girdėti širdį? Skirti jai laiko, leisti pailsėti protui. Ne jis gyvenime svarbiausias. Ne protas padaro mus laimingus. Tad gali giedoti, melstis, medituoti ar tiesiog… kvėpuoti.
Jausk. Kuo daugiau. Gyvenime tiek daug negalime paaiškinti protu…
Ir nepamiršk, kad tiesa – visada tavyje.
2012 m. gruodžio 17 d.
Svajones žlugdo kompromisai
Atsimenate tą laiką, kai turėjote galybę svajonių? Ir viskas atrodė įmanoma? Galėjote per dienas fantazuoti ir visam pasauliui garsiai pasakyti tai, ko iš tiesų norite? Paskui suaugome. O mūsų svajonės? Kas nutiko joms?
Tik gimusi svajonė būna didelė, be jokių išlygų ir vien nuo minties apie ją, kažkas viduje džiaugsmingai suspurda. Atrodo vien ja gali gyventi! Ir apie ją norisi papasakoti kiekvienam sutiktajam – pasidalinti tuo entuziazmu ir kartu pasidžiaugti.
Bet paradoksas: žmonės, atrodo, padarys viską, kad sumenkintų tavąsias svajones. Padarys viską, kad įrodytų, kad to nepasieksi, to neverta siekti, ar iš to tiesiog nebus jokios naudos: nori savanoriauti Afrikoje, o tave išjuokia, nori paskirti gyvenimą didingam tikslui, o tau sako, kad nieko tu nepasieksi…
Įsižiūrėjus į tuos žmones, pastebi, kad jų svajonės seniai padėtos į giliausią spintos kampą ir paliktos dūlėti. Gal todėl jie ir menkina tavąsias?
O pats pradedi abejoti savo svajone – gal tikrai neverta, gal tikrai nesąmonė, gal geriau daryti ar siekti ko kito – juk vyresni žmonės žino ką kalba? Ir po truputėlį laužai ją, genėji tol, kol tavoji svajonė tampa tik šešėlis to, ko tu iš tiesų norėjai…
Ir tada tu arba atsisakai savo svajonės, arba įgyvendinęs kažkodėl visiškai nesijauti laimingas. Gal todėl, kad tai jau nebe tavo svajonė?
Tik gimusi svajonė būna didelė, be jokių išlygų ir vien nuo minties apie ją, kažkas viduje džiaugsmingai suspurda. Atrodo vien ja gali gyventi! Ir apie ją norisi papasakoti kiekvienam sutiktajam – pasidalinti tuo entuziazmu ir kartu pasidžiaugti.
Bet paradoksas: žmonės, atrodo, padarys viską, kad sumenkintų tavąsias svajones. Padarys viską, kad įrodytų, kad to nepasieksi, to neverta siekti, ar iš to tiesiog nebus jokios naudos: nori savanoriauti Afrikoje, o tave išjuokia, nori paskirti gyvenimą didingam tikslui, o tau sako, kad nieko tu nepasieksi…
Įsižiūrėjus į tuos žmones, pastebi, kad jų svajonės seniai padėtos į giliausią spintos kampą ir paliktos dūlėti. Gal todėl jie ir menkina tavąsias?
O pats pradedi abejoti savo svajone – gal tikrai neverta, gal tikrai nesąmonė, gal geriau daryti ar siekti ko kito – juk vyresni žmonės žino ką kalba? Ir po truputėlį laužai ją, genėji tol, kol tavoji svajonė tampa tik šešėlis to, ko tu iš tiesų norėjai…
Ir tada tu arba atsisakai savo svajonės, arba įgyvendinęs kažkodėl visiškai nesijauti laimingas. Gal todėl, kad tai jau nebe tavo svajonė?
Question : I feel life is very boring, what should I do?
AS IT IS, YOU HAVE ALREADY DONE ENOUGH. You have made life boring - some achievement! Life is such a dance of ecstasy and you have reduced it to boredom. You have done a miracle! What else do you want to do? You can't do anything bigger than this. Life and boring? You must have a tremendous capacity to IGNORE life.
Just the other day I was telling you that ignorance means the capacity to ignore. You must be ignoring the birds, the trees, the flowers, the people. Otherwise, life is so tremendously beautiful, so absurdly beautiful, that if you can see it as it is you will never stop laughing. You will go on giggling - at least inside.
Life is not boring, but mind is boring. And we create such a mind, such a strong mind, like a China Wall around ourselves, that it does not allow life to enter into us. It disconnects us from life. We become isolated, encapsulated, windowless. Living behind a prison wall you don't see the morning sun, you don't see the birds on the wing, you don't see the sky in the night full of stars. And, of course, you start thinking that life is boring. Your conclusion is wrong. you are in a wrong space; you are living in a wrong context.
You must be a religious person, because to make life boring one has to be religious; one has to be very scholarly. One has to know Christianity, Hinduism, Islam. One has to learn much from the Vedas and the Koran and the Bible. You must be very well-informed. A man who is too well-informed, too knowledgeable, creates such a thick wall of words -- futile words, empty words -- around himself that he becomes incapable of seeing life.
Knowledge is a barrier to life.
Put aside your knowledge! And then look with empty eyes... and life is a constant surprise. And I am not talking about some divine life - the ordinary life is so extraordinary. In small incidents you will find the presence of God - a child giggling, a dog barking, a peacock dancing. But you can't see if your eyes are covered with knowledge. The poorest man in the world is the man who lives behind a curtain of knowledge.
The poorest are those who live through the mind. The richest are those who have opened the windows of no-mind and approached life with the no-mind.
This is not only your experience; you are not alone in it. In fact, the majority of people will agree with you. They don't find any surprise anywhere. And each moment there are surprises and surprises because life is never the same; it is constantly changing, and it takes such unpredictable turns. How can you remain unaffected by the very wonder of it? The only way to remain unaffected is to cling to your past, to your experience, to your knowledge, to your memories, to your mind. Then you cannot see that which is; you go on missing the present.
Miss the present and you live in boredom. BE in the present and you will be surprised that there is no boredom at all. Start by looking around a little more like a child. Be a child again! That's what meditation is all about: being a child again - a rebirth, being innocent again, not-knowing. That's what we were saying the other day. The Master said: not-knowing is the most intimate.
Yes, you must have become very alienated from life, hence boredom. You have forgotten the intimacy, the immediacy You are no longer bridged. Knowledge functions as a wall: innocence functions as a bridge.
Start looking like a child again. Go to the seashore and again start collecting seashells. See a child collecting seashells - as if he has found a mine of diamonds. So thrilled he is! See a child making sandcastles and how absorbed he is, utterly lost, as if there is nothing more important than making sandcastles. See a child running after a butterfly... and be a child again. Start running after butterflies again. Make sandcastles, collect seashells.
Don't live as if you know. You know nothing! All that you know is about and about. The moment you know something, boredom disappears. Knowing is such an adventure that boredom cannot exist. With knowledge of course it can exist; with knowing it cannot exist.
And let me remind you: I am not talking about some divine knowledge, some esoteric knowledge; I am simply talking about THIS life. Just look around with a little more clarity, with a little more transparency...and life is hilarious!
A downtown store featured a plaque in its window reading: BUY AMERICAN. Printed in small letters at the bottom was: MADE IN JAPAN.
Just start looking around a little more carefully.....
Just the other day I was telling you that ignorance means the capacity to ignore. You must be ignoring the birds, the trees, the flowers, the people. Otherwise, life is so tremendously beautiful, so absurdly beautiful, that if you can see it as it is you will never stop laughing. You will go on giggling - at least inside.
Life is not boring, but mind is boring. And we create such a mind, such a strong mind, like a China Wall around ourselves, that it does not allow life to enter into us. It disconnects us from life. We become isolated, encapsulated, windowless. Living behind a prison wall you don't see the morning sun, you don't see the birds on the wing, you don't see the sky in the night full of stars. And, of course, you start thinking that life is boring. Your conclusion is wrong. you are in a wrong space; you are living in a wrong context.
You must be a religious person, because to make life boring one has to be religious; one has to be very scholarly. One has to know Christianity, Hinduism, Islam. One has to learn much from the Vedas and the Koran and the Bible. You must be very well-informed. A man who is too well-informed, too knowledgeable, creates such a thick wall of words -- futile words, empty words -- around himself that he becomes incapable of seeing life.
Knowledge is a barrier to life.
Put aside your knowledge! And then look with empty eyes... and life is a constant surprise. And I am not talking about some divine life - the ordinary life is so extraordinary. In small incidents you will find the presence of God - a child giggling, a dog barking, a peacock dancing. But you can't see if your eyes are covered with knowledge. The poorest man in the world is the man who lives behind a curtain of knowledge.
The poorest are those who live through the mind. The richest are those who have opened the windows of no-mind and approached life with the no-mind.
This is not only your experience; you are not alone in it. In fact, the majority of people will agree with you. They don't find any surprise anywhere. And each moment there are surprises and surprises because life is never the same; it is constantly changing, and it takes such unpredictable turns. How can you remain unaffected by the very wonder of it? The only way to remain unaffected is to cling to your past, to your experience, to your knowledge, to your memories, to your mind. Then you cannot see that which is; you go on missing the present.
Miss the present and you live in boredom. BE in the present and you will be surprised that there is no boredom at all. Start by looking around a little more like a child. Be a child again! That's what meditation is all about: being a child again - a rebirth, being innocent again, not-knowing. That's what we were saying the other day. The Master said: not-knowing is the most intimate.
Yes, you must have become very alienated from life, hence boredom. You have forgotten the intimacy, the immediacy You are no longer bridged. Knowledge functions as a wall: innocence functions as a bridge.
Start looking like a child again. Go to the seashore and again start collecting seashells. See a child collecting seashells - as if he has found a mine of diamonds. So thrilled he is! See a child making sandcastles and how absorbed he is, utterly lost, as if there is nothing more important than making sandcastles. See a child running after a butterfly... and be a child again. Start running after butterflies again. Make sandcastles, collect seashells.
Don't live as if you know. You know nothing! All that you know is about and about. The moment you know something, boredom disappears. Knowing is such an adventure that boredom cannot exist. With knowledge of course it can exist; with knowing it cannot exist.
And let me remind you: I am not talking about some divine knowledge, some esoteric knowledge; I am simply talking about THIS life. Just look around with a little more clarity, with a little more transparency...and life is hilarious!
A downtown store featured a plaque in its window reading: BUY AMERICAN. Printed in small letters at the bottom was: MADE IN JAPAN.
Just start looking around a little more carefully.....
2012 m. lapkričio 18 d.
2012 m. lapkričio 14 d.
Ji nežino savo vertės...
Viešpats kurdamas moterį, jau šeštą diena dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė:
- Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?
Viešpats atsakydamas tarė:
- Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai.
- Šešios poros rankų! Na, jau ne! – sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: - O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai!
Ir visa tai tipiniame modelyje? – paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: - Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia, priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: - Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj.
- Bet aš negaliu, - paprieštaravo Viešpats, – Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai. Ji jau pati save išsigydo, kai suserga ir gali pamaitinti šeimą iš svaro maltos jautienos bei gali priversti devynmetį palysti po dušu..
Angelas priėjo ir palietė moterį: Bet ji tokia švelni, Viešpatie..
Taip, ji švelni, – sutiko Kūrėjas. – Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti.
- Ar ji moka mąstyti? – paklausė Angelas.
Viešpats patikino:
- Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą.
- Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti.
- Tai ne protėkis, - paprieštaravo Kūrėjas.- Tai ašara!
- Kam ta ašara? – nustebo Angelas.
Dievas paaiškino: - Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą.
Angelas buvo sužavėtas: Viešpatie, tu – Genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos!
- O, taip, - pasakė Dievas. – Ji turi tokių jėgų, kurios gali nustebinti vyrą. Ji gali juoktis, kai nori verkti. Ji gali šypsotis, kai jai baisu. Ji padės kitam, kai jai pačiai reikės pagalbos. Ji vien savo žvilgsniu galės padaryti tai, kas ne vyro jėgoms...
Angelui pritrūko žodžių – jis tik stovėjo pakerėtas. Tada Dievas atsiduso:
- Tačiau ji turi trūkumą, kuris, jeigu jinai pati jo neištaisys, gali sugriauti jai gyvenimą...
- Kokį?
- Ji nežino savo vertės...
Pasirodęs Angelas paklausė:
- Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?
Viešpats atsakydamas tarė:
- Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai.
- Šešios poros rankų! Na, jau ne! – sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: - O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai!
Ir visa tai tipiniame modelyje? – paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: - Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia, priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: - Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj.
- Bet aš negaliu, - paprieštaravo Viešpats, – Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai. Ji jau pati save išsigydo, kai suserga ir gali pamaitinti šeimą iš svaro maltos jautienos bei gali priversti devynmetį palysti po dušu..
Angelas priėjo ir palietė moterį: Bet ji tokia švelni, Viešpatie..
Taip, ji švelni, – sutiko Kūrėjas. – Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti.
- Ar ji moka mąstyti? – paklausė Angelas.
Viešpats patikino:
- Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą.
- Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti.
- Tai ne protėkis, - paprieštaravo Kūrėjas.- Tai ašara!
- Kam ta ašara? – nustebo Angelas.
Dievas paaiškino: - Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą.
Angelas buvo sužavėtas: Viešpatie, tu – Genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos!
- O, taip, - pasakė Dievas. – Ji turi tokių jėgų, kurios gali nustebinti vyrą. Ji gali juoktis, kai nori verkti. Ji gali šypsotis, kai jai baisu. Ji padės kitam, kai jai pačiai reikės pagalbos. Ji vien savo žvilgsniu galės padaryti tai, kas ne vyro jėgoms...
Angelui pritrūko žodžių – jis tik stovėjo pakerėtas. Tada Dievas atsiduso:
- Tačiau ji turi trūkumą, kuris, jeigu jinai pati jo neištaisys, gali sugriauti jai gyvenimą...
- Kokį?
- Ji nežino savo vertės...
2012 m. spalio 10 d.
2012 m. rugsėjo 23 d.
SANTYKIAI: kaip gauti tiek pat, kiek duodi?
Gyvename krikščioniškoje valstybėje, tad nuo vaikystės girdime „su aplinkiniais elkis taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi“. Tačiau šis posakis turi savų ydų.
Taip, elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi, kaip teigia auksinė taisyklė… tačiau stenkitės ne už mažiau, nei gaunate atgal. Ne už mažiau.
Vien todėl, kad jūs maloni, palaikanti, mylinti, rūpestinga ir nuostabi draugė, tai dar nereiškia, kad visi su jumis taip pat elgsis. Kai kurie žmonės tiesiog ima, nieko neduodami atgal. Ir jei jūs ir toliau būsite ta nepakartojama draugė, galiausiai jausitės įsižeidusi, kad jus priima kaip savaime suprantamą dalyką, ir išnaudota. Tai nėra gerai.
Nekalbu apie tai, kad reikia duoti tik tada, kai gaunate kažką mainais. Duoti, palaikyti ir mylėti vien iš kilnumo yra nuostabu. Duokite laisvai. Duokite viską. TAČIAU nebeduokite tam, kuris paprasčiausiai ima, ima, ima ir tikisi gauti dar daugiau. Atsisakykite santykių, kuriuose nėra grįžtamosios naudos jums.
Nesvarbu, ar dalinate savo laiką ir talentą, ar duodate meilę ir palaikymą draugui, visa tai yra energija. Kartais tolygūs mainai yra paprasčiausias draugo „ačiū“, dėkingumas ir pripažinimas už palaikymą, kurį jam suteikėte. Kartais užtenka ir tokio paties besąlyginio palaikymo ir dėmesingo išklausymo iš jūsų mylimojo, kurį suteikėte ir jam. Kartais užtenka, kai draugas atsimoka laiku ir talentu, kuriuo ir jūs dalijotės analogiškoje situacijoje.
Nepaisant to, tam, kad visi jaustųsi įvertinti, jaustų, kad jais yra rūpinamasi ir jaustųsi laimingi, jų poreikiai taip pat turi būti vienodai tenkinami. Taigi, kaip gauti tiek, kiek duodate:
1) PIRMIAUSIA galvokite apie save.
Negalite duoti energijos, jei jos neturite, o jei pirmiausia negalvojate apie save, tada niekada neturėsite kuo dalytis. Visada PIRMIAUSIA pasirūpinkite savimi, niekada nesitikėkite, kad kas nors padarys tai, jei pati nenusistatysite to standarto sau.
Jūs nusipelnote pertraukos, masažo, pasakyti „ne“ kažkam, ko jūs nenorite daryti ir nakties nieko neveikimo priešais televizorių. Jei nereikalausite tokio pagarbos ir dėmesio sau lygio, o visą laiką nuolat duosite, duosite ir duosite, pastebėsite, kad perdegėte ir niekas jūsų nepalaikė.
Jūs nustatote lūkesčius, kuriuos kiti turi. Tad nustatykite abipusės pagarbos, pagarbos laikui ir dėmesio gavimo lūkesčius.
2) Nebeduokite TIEK DAUG.
Man patinka duoti ir palaikyti kitus. PATINKA. Yra didelė tikimybė, kad jums taip pat, ir tai yra NUOSTABU. Jei visi turėtume sugebėjimų duoti, pasaulis būtų geresnė vieta.
Deja, mes, davėjai, esame linkę persistengti. Mes duodame ir duodame, kol nebelieka nieko. Kol pastebime, jog esame visiškai sužlugdyti ir sutriuškinti… ir aplinkui nėra nieko, kas bent surinktų mūsų gabalėlius.
Ne jūsų darbas yra padėti, palaikyti ar gelbėti bet kokį kitą suaugusį asmenį.
Jūs neturite sakyti TAIP į visus prašymus. Jūs neturite padėti savo draugui dėl kiekvieno menkniekio, į kuriuos jie nuolat įsipainioja. Jūs neturite dirbti nemokamai, vien todėl, kad esate šeima.
Tai yra jūsų gyvenimas ir jūsų energijos atsargos, tad rinkitės protingai, ką palaikysite ir kiek duosite. Nėra nieko blogo pasakyti „ne“. Ne šiandien. Ne visada. Gana yra gana. Duokite tiek, kiek galite, to pakaks. Kartais geriausias dalykas tam, kas ima, būna tada, kai juos nustoja remti ar palaikyti, leiskite jiems patiems viską išsiaiškinti… ir jei neteksite tų „santykių“, nes nebenorite daugiau duoti ir duoti be jokios pabaigos, vadinasi, tai nebuvo tokie santykiai, kurie būtų jūsų verti.
3) Nebeeikvokite laiko nepalaikantiems santykiams.
Stebėkite perspėjančius ženklus… ar jūs įdėmiai klausotės ir skiriate jiems visą dėmesį visada, kai jiems kažkas nutinka, tačiau jie, rodos, negali padaryti to paties jums? Ar jūs bandote prašyti palaikymo ar išlieti savo nusivylimą, o jie iš karto bando pakreipti pokalbį savo problemų link?
Ar jie tikisi, kad jūs mesite viską ir atlėksite pas juos, tačiau yra „pernelyg užsiėmę“ ar susitelkę į save, kad atkeliautų pas jus?
Jei žmogus negali atsimokėti energija, kurią suteikiate jam, šie santykiai taps nuodingi ir GREITAI išseks. Neeikvokite savo laiko.
Jūs nusipelnote žymiai geresnių santykių, ir aš pažadu jums, kad yra žmonių, kurie yra daugiau nei pasiruošę ir norintys tai parodyti jums. Palikite erdvės, kad jie galėtų ateiti į jūsų gyvenimą, atsisakydama tų „draugų“, kurie nepalaiko jūsų.
Imkitės veiksmų dabar.
Nuoširdžiai pagalvokite apie visus savo ryšius… kur jūs duodate per daug? Kas jus palaiko mainais ir kas nepalaiko? Kurie žmonės jus pakylėja, o kurie geria jūsų energiją? Kai tai suvoksite, pasirinkite vienus santykius, kuriuos toliau ugdysite (tuos, kurie JUS pakylėja mainais) ir vienus santykius, kurių reikia atsisakyti (tuos, kurie jus sekina).
Nuoroda: http://www.5braskes.lt/teodora/santykiai-kaip-gauti-tiek-pat-kiek-duodi.d?id=59568777
Taip, elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi, kaip teigia auksinė taisyklė… tačiau stenkitės ne už mažiau, nei gaunate atgal. Ne už mažiau.
Vien todėl, kad jūs maloni, palaikanti, mylinti, rūpestinga ir nuostabi draugė, tai dar nereiškia, kad visi su jumis taip pat elgsis. Kai kurie žmonės tiesiog ima, nieko neduodami atgal. Ir jei jūs ir toliau būsite ta nepakartojama draugė, galiausiai jausitės įsižeidusi, kad jus priima kaip savaime suprantamą dalyką, ir išnaudota. Tai nėra gerai.
Nekalbu apie tai, kad reikia duoti tik tada, kai gaunate kažką mainais. Duoti, palaikyti ir mylėti vien iš kilnumo yra nuostabu. Duokite laisvai. Duokite viską. TAČIAU nebeduokite tam, kuris paprasčiausiai ima, ima, ima ir tikisi gauti dar daugiau. Atsisakykite santykių, kuriuose nėra grįžtamosios naudos jums.
Nesvarbu, ar dalinate savo laiką ir talentą, ar duodate meilę ir palaikymą draugui, visa tai yra energija. Kartais tolygūs mainai yra paprasčiausias draugo „ačiū“, dėkingumas ir pripažinimas už palaikymą, kurį jam suteikėte. Kartais užtenka ir tokio paties besąlyginio palaikymo ir dėmesingo išklausymo iš jūsų mylimojo, kurį suteikėte ir jam. Kartais užtenka, kai draugas atsimoka laiku ir talentu, kuriuo ir jūs dalijotės analogiškoje situacijoje.
Nepaisant to, tam, kad visi jaustųsi įvertinti, jaustų, kad jais yra rūpinamasi ir jaustųsi laimingi, jų poreikiai taip pat turi būti vienodai tenkinami. Taigi, kaip gauti tiek, kiek duodate:
1) PIRMIAUSIA galvokite apie save.
Negalite duoti energijos, jei jos neturite, o jei pirmiausia negalvojate apie save, tada niekada neturėsite kuo dalytis. Visada PIRMIAUSIA pasirūpinkite savimi, niekada nesitikėkite, kad kas nors padarys tai, jei pati nenusistatysite to standarto sau.
Jūs nusipelnote pertraukos, masažo, pasakyti „ne“ kažkam, ko jūs nenorite daryti ir nakties nieko neveikimo priešais televizorių. Jei nereikalausite tokio pagarbos ir dėmesio sau lygio, o visą laiką nuolat duosite, duosite ir duosite, pastebėsite, kad perdegėte ir niekas jūsų nepalaikė.
Jūs nustatote lūkesčius, kuriuos kiti turi. Tad nustatykite abipusės pagarbos, pagarbos laikui ir dėmesio gavimo lūkesčius.
2) Nebeduokite TIEK DAUG.
Man patinka duoti ir palaikyti kitus. PATINKA. Yra didelė tikimybė, kad jums taip pat, ir tai yra NUOSTABU. Jei visi turėtume sugebėjimų duoti, pasaulis būtų geresnė vieta.
Deja, mes, davėjai, esame linkę persistengti. Mes duodame ir duodame, kol nebelieka nieko. Kol pastebime, jog esame visiškai sužlugdyti ir sutriuškinti… ir aplinkui nėra nieko, kas bent surinktų mūsų gabalėlius.
Ne jūsų darbas yra padėti, palaikyti ar gelbėti bet kokį kitą suaugusį asmenį.
Jūs neturite sakyti TAIP į visus prašymus. Jūs neturite padėti savo draugui dėl kiekvieno menkniekio, į kuriuos jie nuolat įsipainioja. Jūs neturite dirbti nemokamai, vien todėl, kad esate šeima.
Tai yra jūsų gyvenimas ir jūsų energijos atsargos, tad rinkitės protingai, ką palaikysite ir kiek duosite. Nėra nieko blogo pasakyti „ne“. Ne šiandien. Ne visada. Gana yra gana. Duokite tiek, kiek galite, to pakaks. Kartais geriausias dalykas tam, kas ima, būna tada, kai juos nustoja remti ar palaikyti, leiskite jiems patiems viską išsiaiškinti… ir jei neteksite tų „santykių“, nes nebenorite daugiau duoti ir duoti be jokios pabaigos, vadinasi, tai nebuvo tokie santykiai, kurie būtų jūsų verti.
3) Nebeeikvokite laiko nepalaikantiems santykiams.
Stebėkite perspėjančius ženklus… ar jūs įdėmiai klausotės ir skiriate jiems visą dėmesį visada, kai jiems kažkas nutinka, tačiau jie, rodos, negali padaryti to paties jums? Ar jūs bandote prašyti palaikymo ar išlieti savo nusivylimą, o jie iš karto bando pakreipti pokalbį savo problemų link?
Ar jie tikisi, kad jūs mesite viską ir atlėksite pas juos, tačiau yra „pernelyg užsiėmę“ ar susitelkę į save, kad atkeliautų pas jus?
Jei žmogus negali atsimokėti energija, kurią suteikiate jam, šie santykiai taps nuodingi ir GREITAI išseks. Neeikvokite savo laiko.
Jūs nusipelnote žymiai geresnių santykių, ir aš pažadu jums, kad yra žmonių, kurie yra daugiau nei pasiruošę ir norintys tai parodyti jums. Palikite erdvės, kad jie galėtų ateiti į jūsų gyvenimą, atsisakydama tų „draugų“, kurie nepalaiko jūsų.
Imkitės veiksmų dabar.
Nuoširdžiai pagalvokite apie visus savo ryšius… kur jūs duodate per daug? Kas jus palaiko mainais ir kas nepalaiko? Kurie žmonės jus pakylėja, o kurie geria jūsų energiją? Kai tai suvoksite, pasirinkite vienus santykius, kuriuos toliau ugdysite (tuos, kurie JUS pakylėja mainais) ir vienus santykius, kurių reikia atsisakyti (tuos, kurie jus sekina).
Nuoroda: http://www.5braskes.lt/teodora/santykiai-kaip-gauti-tiek-pat-kiek-duodi.d?id=59568777
2012 m. rugpjūčio 29 d.
Riga, Latvia
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)